2007 matais sukako 100 metų kaip gimė žymus tautosakininkas Jurgis Dovydaitis (1907 – 2001). Tautosaką jis pradėjo rinkti paskatintas rašytojo Vinco Krėvės 1923 m. Šį darbą dirbo 75 metus, t. y., visą savo gyvenimą, keliaudamas po Lietuvą, rinko ir užrašinėjo žmonių pasakojimus. Lietuvių tautosakos ir literatūros instituto duomenimis nuo 1923 m. lietuvių tautosakininkas J. Dovydaitis surinko 140 tūkst. tautosakos kūrinių, tarp kurių: dainų tekstai ir jų melodijos, žaidimai, pasakos, padavimai, sakmės, pasakojimai, anekdotai, patarlės, burtai, prietarai, mįslės, atsiminimai, etnografiniai aprašymai, raudos, papročių aprašai, gamtos garsų pamėgdžiojimai, oracijos, išsiskaičiavimai bei kita, lietuvių kalbos žodyno kartotekai užrašė 17 tūkst. žodžių. Tai seniausia ir didžiausia vieno žmogaus sukaupta kolekcija Lietuvoje. Daugiausia pasakų su dainuojamaisiais intarpais surinko ir paskelbė J. Dovydaitis, pirmąją užrašė 1932 metais. Daug kur apibūdinami regionai bei aprašomi žmonės, nurodomos pasakotojų pavardės. Ir čia pat pateikiamos pasakotojų, kitur vietovių, nuotraukos, interviu su pasakotojais. Daugelis pasakotojų iš skirtingų regionų (aukštaičių, žemaičių, dzūkų ir suvalkiečių) pasakoja panašias pasakas, tik kiek pakeistas, gali vienas pasakotojas papasakoti kelis vienos ir tos pačios pasakos variantus, ar skirtingas tos pačios pasakos pabaigas. Ypač vertinga pagoniškoji J. Dovydaičio surinktos tautosakos dalis. Čia pasakojama apie mirusiuosius, laumes, velnią, aitvarus, vėles, kaukus, milžinus, saulę ir mėnulį, pvz. pasakos ir sakmės: ,,Dainuoja kaulai”, ,,Vabalėlis – siela iš žmogaus burnos”, ,,Sekmadienio vidudienio vaiduokliai” ir kitos. J. Dovydaitis rašo: ,,…gal kam pravers abu tos pačios pasakėlės užrašymai” (1974 spalio 21 d.), ką jis turėjo omenyje galėtų suprasti tik mokslininkas arba menininkas. Akivaizdu, kad unikalūs lietuvių tautosakos rinkiniai – ne tik mokslininkų uždavinys, bet ir kultūros visuomenės pareiga.

Šiuo metu jau išnykusi pasakų rinkėjo profesija. Kai tautosakininkai persikėlė į institutų kabinetus, o pasakos – į knygas, belieka tik gyvas šių pasakų atlikimas teatre. Teatras tai puiki galimybė gyvai populiarinti savo kultūrą ir atnaujinti iš lūpų į lūpas pasakų sekimo tradiciją. Tautosakos šaltinis vis dar nėra populiarus vaikų teatre, labiau mėgstamos autorinės pasakos, kurios neretai yra išaugusios iš tos pačios tautosakinės tradicijos.

Pažymint lietuvių tautosakininko J. Dovydaičio 100-ąsias gimimo metines visuomenei pristatomas Raganiukės teatro spektaklis- premjera ,,Gyveno kartą…“ pagal autentiškas lietuvių liaudies pasakas – iš J. Dovydaičio rinkinių – ,,Bezdukas ant ežero“, ,,Meškos šlaunis“, ,,Merga ir velnias“. Šios archaiškos, krikščionybės mažai paliestos, pasakos yra unikalios visame pasaulyje. Pasakų tekstas neperkurtas ir nestilizuotas, spektaklio personažai kalba ta kalba, kuria kadaise Lietuvos žmonės sekė šias pasakas.

„Meškos šlaunis” – mistiška pasaka, atskleidžianti pagoniškąjį lietuvių tikėjimą į pomirtinį gyvenimą ir sujungianti realybę su mirtimi, antgamtiniu pasauliu. „Bezdukas ant ežero” – lyriška pasaka, apie tai, kaip pavydas pakeičia žmogiškąjį pavidalą, o meilė vėl jį sugrąžina. „Merga ir Velnias” vaizduoja senąjį pasaulį, siekiantį laikus dar prieš krikščionybės atsiradimą Lietuvoje, bei pasakoja apie gebėjimą išlikti žmogumi net ir nepaprastomis aplinkybėmis. Spektaklio režisierė R. Urbonavičiūtė komponuoja erdvę pagal senovės lietuvių astrologinės mitologijos principus. Spektaklyje sukurti milžiniškų figūrų ir projektoriaus vaizdai sudarys senojo pasaulio įspūdį. Vaidina teatro aktoriai, senoviniai daiktai, aktoriai su kaukėmis, marionetės ir lėlės- milžinės. Spektaklio prasmė kuriama per žaidimą, metaforą, kompensuojama scenos veiksmo elementais.

Christianas Bartschas (XIX a. pb.) pirmasis taikliai ir teisingai apibūdino labai seną lietuvių liaudies pasakų eilių atlikimo taisyklę jas sekti „tik dainuojant ir niekaip kitaip“. Šiuo principu naudojasi ir režisierė R. Urbonavičiūtė. Didelis meninis krūvis spektaklyje tenka muzikai – tai improvizacijos liaudies dainų ir dainuojamųjų pasakų intarpų tema. Dainuojamieji intarpai aiškiai išsiskiria iš sekamosios pasakų kalbos, jais pabrėžiamos svarbesnės pasakų siužeto dalys, pasakomi užkeikimai, maginės formulės. Ritminė kalba paprastai atsiranda kulminacinėse spektaklio vietose, kur herojus yra labiausiai ko nors paveiktas, susiduria su dramatiškomis aplinkybėmis ir ima veikti, kad grėsmė būtų pašalinta ir įtampa nuslūgtų. Šnekamoji kalba dinamiškai pereina į dainą, muzika – į muzikinį- garsinį- ritminį foną, ir atvirkščiai…   ,,Gyveno kartą..“ – tai unikalus projektas, globojamas ir remiamas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos.

Galima būtų išvesti paralelę tarp meninės kūrybos ir vieno iš daugelio tautosakininko J. Dovydaičio kalbintų pasakotojų – Stasio Bandzevičiaus iš Žąslių miestelio minties, išsakytos viename interviu (1957 m.), – esą patinka labiau žmonių sekamos pasakos negu knygose skaitytos, nes čia galima dar ką nors pridėti įdomaus. Vienas iš pagrindinių projekto ,,Gyveno kartą…“ uždavinių – archainių situacijų kūrybinis perversmas į šiuolaikiniam  žmogui suprantamą formą, kai maginė reikšmė virsta menine. Kaip sakė pats J. Dovydaitis, kol turėsime šias pasakas, turėsime ir savo kultūrą. Išskirtinė J. Dovydaičio pasakų vertė yra ta, kad čia atsispindi istorinė, buitinė ir meninė tautos raida, senasis pagoniškasis pasaulio vaizdavimas, žmogaus ir gamtos sąsaja. Tai kaip tik ir yra lietuvių tautos etnosas, perduodamas iš kartos į kartą, vadinasi jo nežinoti, tai tas pats, kas nepažinti savęs.